Tuštuma - Kažko paieškos

Gyvendama patyriau, kad žmogaus širdyje (ne kūno širdyje) yra išskirtina vieta Kažkam.

Kažkam, ko žmogus nuolat ieško, kas užpildys tuštumą esančią jame. Taip jau yra, kad

dalis širdies priklauso mylimiems žmonėms, kita dalis - pomėgiams, dar kita - bendruomenei,

tam ką puoselėjam ir kuo rūpinamės. Tam, kam skiriam daugiausiai laiko, tuo ir užpildyta širdis.

Tačiau visi žinome, kad dar yra viena vieta širdyje, kuri tiesiog po kažkurio laiko pradeda šaukti

ir žmogus pradeda svarstyti “Lyg ir turiu viską ko man reikia, bet kažko trūksta...”.

Kartą kaimynė man prasitarė “Žinai, galiu nueiti į grožio saloną kada noriu, turiu šeimą, gerą

išsilavinimą, gyvenu geriau nei mano mama ar močiutė, kada glėjo įsivaizduoti, bet nemoku tau

pasakyti... man kažko trūksta, aš nesijaučiu laiminga”.  Kiek kartų esu, tai girdėjusi. jau sunku

suskaičiuoti... Esu bendravus su šimtais žmonių asmeniškai, girdėjus daugybę istorijų ir vieną

dalyką visuomet tiesiogai ar netiesiogai girdžiu, tai “kažko" paieškos.

Šiandien aš žinau, kam išskirtinai ta “kažko” vieta priklauso ir niekas kitas, absoliučiai niekas

negali nei pripildyti, nei pakeisti, nei jos užtildyti. Tas “kažkas” yra santykiai su Kūrėju (Dievu).

Noriu pabrėžti būtent asmeniniai santykiai - ne religija.

Savo gyvenime pamenu patį nemaloniausią periodą, kai tas “kažko” trūkumas mane slėgė

labiausiai. Tiesa, aš jau buvau suradus santykį su Kūrėju, tačiau dėl netinkama savo elgesio

aš jį praradau, aš Jo neužmiršau, tiesiog atsisakiau, nes jaunam amžiuje, kaip žina nelabai

patogu gyventi su Dievu (asmeninis ego didesnis, nei noras būti nuolankiu, panašiai kaip

paauglystėje, kai kuriems atšala santykiai su tėvais).

Buvau pirmo kurso studentė. Tuo metu rytais vos tik atmerkus akis, pirmas, kas mane

pasitikdavo - gilus beprasmybės ir vienišumo jausmas. Tokia tuštuma ir juoduma, kurios aš

net negaliu aprašyti, tai trukdavo kelias minutes, kol išlipdavau iš lovos, o paskui - draugai,

bendravimas, pramogos - visa diena užgoždavo tą rytinį jausmą. Tačiau kitą rytą jis vėl

pasikartodavo. Tai taip alina... Kas kartą eidama miegot jau žinodavau, ką patirsiu ryte -

begalinę tuštumą, didžiulį trūkumą. Taigi prasidėjo ieškojimai, kuom tai užpildyti. Santykiai

su draugais buvo vienas pirmųjų "arkliukų". Atsirado filosofija, kuo daugiau draugų, tuo

geriau. Labai greitai tuštumą pradėjo pildyti santykiai su priešinga lytim - vaikinų paieškos,

tuometu buvau įtikėjusi, kad tokio dalyko kaip meilė nėra yra tik nauda vienas iš kito. Kitaip

galima pasakyti - vartojau santykius. Vagiau kitų jausmus, vardan savo tuštumos užpildymo,

vaikinų dėmesys labai mane “vežė”. Tuo periodu nevengiau ir kartą per mėnesį su draugais

išgerti alkoholinių gėrimų. Kas atrodė labai saikinga, kultūringa ir praktiškai buvau laikoma

negeriančia mergina. Dėkoju Dievui, kad didelių kraštutinumų nepriėjau, nes jie jau buvo

šalia manęs. Dėkoju Dievui, kad jis laiku davė galimybes vėl į Jį atsisukti ir suprasti, kad

tos esančios tuštumos nieks neužpildys - tik santykiai su Juo.  

Toliau rašysiu apie tuos kraštutinumus, į kuriuos pasinerim, norėdami užpildyti Kūrėjo vietą.

Labai dažnaižmogus ilgai jaučia užpildymą, aišku ne tikrą, o dirbtinį užildymą, kol vieną dieną,

anksčiau ar vėliau, vėl pakyla į dienos šviesą tie patys klausimai: “Ko man dar trūksta?”,”Juk

aš iš tiesų jaučiuosi vienišas”, “Ar kažkas yra daugiau?”...

I - SANTYKIAI

Pirmą kraštutinumą pavadinau - santykiai. Tai yra pozityvs ir reikalingas dalykas mums visiems.

Kraštutinumu tai tampa tik tuomet, kai santykiai su tam tikru žmogumi pastatomi į to ieškoto

“kažko” vietą. Santykiai su kitu žmogumi tampa dievu. Sudedami visi lūkesčiai ir viltys į žmogišką

asmenį. Tai gali būti  nebūtinai antra pusė, nors gan dažnai taip būna, nes aistrų jausmai yra

vieni stipriausių, kokius žmogus patiria gyvenime. Tačiau ne vien tik tai. Gali būti ir labai stiprus

ryšys su vienu iš tėvų, brolių ar seserų. Taip pat tai gali būti autoritetingi žmonės, vadinami

gyvenimo idealais, pavyzdžiai, guru, kuriais sekame. Vėl gi nieko blogo nėra imti iš kažko gerą

pavyzdį. Kraštutinumas, kai tas autoritetas, mums tampa absoliučiu gyvenimo vedliu, netgi neklystamu. Tačiau žmonės yra žmonės. Vieną dieną pastatę žmogų į širdies vietą, kuri priklauso

tik Kūrėjui, mes turėsim didelį nusivylimą. Kai žmogus mirs, arba kai išduos, arba kai stipriai suklys

savo gyvenime.  Kaip bežiūrėtume šis mėginimas užpildyti tuštumą trunka gana trumpai, iki tol kol

susižavėjimas baigiasi, arba ateina nusivylimas. Tada greitai vėl iškyla tuštuma širdyje, o gyvenime

chaosas. Rizikingiausia šioje situacijoje neteisingai įvertinti “Aš išsirinkau ne tą žmogų” ir vėl lipti

ant to paties grėblio ieškant kito užpildytojo per ypatingus santykius. Kuo greičiau suprasime, kad žmonės yra žmonės ir mums visiems to “kažko” trūksta vienodai, tuo mažiau nusivylimo bus mūsų gyvenime.

II - MALONUMAI IR DAIKTAI

Mes juk mėgstame, kai mums gera ir malonu, mėgstame ir gerus daiktus. Vėlgi tai iš savęs nėra

blogas dalykas. Priešingai - labai geras. Poilsis, malonumai, pramogos, mums padeda džiaugtis

ir atsipalaiduoti, tai trumpalaikiai džiaugsmai, reikia tą suprasti ir mokėti tuo pasimėgauti esamu

momentu. Ypatingai moteris džiugina nauji drabužiai, bateliai, rankinės, papuošaliai. Tikrai puikiai

atsmenu, kai pirmą kartą gyvenime pirkau raudonus batus. Džiaugsmas dėl jų buvo gal net puse

metų. Tikrai ilgas laiko tarpas lyginant su kitais daiktais. Problema ta pati, kai malonumai ir daiktai atsistoja ne į tą širdies vietą, tada jie tampa kraštutinumu. Tada reik vis naujesnio telefono, geresnės mašinos, prabangesnių namų, kelionių,

neišsenkamų pramogų. Žmogus pradeda to siekti ignoruodamas faktą, kad tai trumpalaikiai

džiaugsmai ir jam vis negana. Galvoja, kad pasiekęs daugiau, gavęs daugiau jausis geriau ir

laimingiau. Daug geriau, kai priklausomybė yra vien nuo materialinės gerovės, tuomet lengviau

sudaužyti šitą iliuziją, priklausomai kaip greitai pasiekiamas maksimalus lygis, kol suprasi, kad

tuštuma vis dar ten pat. Blogesnis variantas, kai malonumai siejasi su priklausomybe alkoholiui,

narkotikams, azartiniams žaidimams, pornografijai… Išlipti į realybę yra daugybe kartų sunkiau.

Tuštumos jausmą paskandiną iliuzija, kuri išjungia smegenų normalų funkcionavimą, išvadų

darymą ir analizavimą. Todėl malonumai turi du kelius - vienas kuriame gali atsipeikėti greitai,

kitas - kuriame gali pražūti  ir sunaikinti visą savo gyvenimą.

Žmonės pasiekę materialinę gerovę, išbandę geriusius dalykus ir supratę, kad tuštuma pasiliko,

labai greitai supranta ir tai, kad yra daugiau nei materialūs dalykai.

III - VEIKLA

Ar teko matyti žmonių, kurie tiek užsiėmę, kad metai iš metų, neranda laiko su jumis susitikti?

Arba tokių, kurie susitikę visvien yra savo veikloje, tvarko reiklaus arba jums kalba vien tik apie

tai, ką veikia? Žmogus ieškodams to “kažko”, dažniausiai jau supranta, kad daiktai, malonumai,

neduoda ilgalaikio džiaugsmo, tada žmogus pradeda ieškoti “savojo aš” arba būdo realizuoti savo

gebėjimus. Tada jis tvirtina “Dabar aš jaučiuosi laimingas”, “Mano veikla- mano mėgstamiausias

užsiėmimas”. Dėsnis tas pats - jei tai užima savo vietą, viskas yra tvarkoje, bet kai tai tampa kraštutinumu, kai mėginame tai įkišti į tą nemaloniausią vietą, kuri

šaukia “Man kažko trūksta”, tada švaistome savo gyvenimo laiką. Ir tai gali būti gana ilgai, ilgiau

negu santykiai, kuriuos minėjau pirmu numeriu. Gali praeiti geras dešimtmetis ar ilgiau, kol

persisiurbęs savo veiklos žmogus, pavargęs nuo visko, išdrįsyta sau pripažinti - “neužkišau

aš tos trūkstamos vietos, kažko vis dar trūksta”. Pavojus čia yra perdegti ir viską mesti. Apatija

veiklumui, noras pabėgti. Didesnė grėsmė perdegti - vyrams. Moteris iš prigimties negali sustoti,

jos daug ką gali daryti vien iš pasiaukojimo. Ne visos, žinoma. Atradus, kad tuštuma neįveikta,

moterys dažniau krypsta į dvasingumo paiešką, vyrai į nieko neveikimą arba priklausomybes.

IV - RELIGIJOS IR FILOSOFIJOS

Tam tikros gyveinmo filosofijos yra geros. Kai kurios - ne. Kalbant apie religiją (atsiprašau,

neisižeiskite, priimkite tai kaip mano asmeninį požiūrį) ar tai būtų tradicinė religija, ar kažkokia

neoficiali pakraipa - nei vienu atveju tai nebus gerai, o dar blogiau, jei tai atsistos į santykio su

Kūrėju vietą. Tai yra vienas pavojingiausių dalykų, į kurį gali įlįsti žmogus ieškojimuose

(kaip ir priklausomybėse, tai gali atimti visą gyvenimą). Kai žmogus ieškojimuose jau nutaria,

kad ne materialūs dalykai užpildo tą tuštumą, jis atsitoja ant kryžkelės, kurioje arba pasisuks

į santkį su Kūrėju arba pasisuks  į žmonių sugalvotus būdus, kaip kurti tą santykį ir kaip tariamai

patikti Dievui. Religija - tai ir yra žmonių įsivaizduojamas, susikurtas būdas patikti Dievui.

Tikimybė pasirinkti ne tą kryptį, dėl mus supančios informacijos įvairovės. Mes iš prigimties būtybė

linkusi sugerti viską iš savo aplinkos. Dažniausiai pasirenkame dalykus ne pagal tai, kokie jie iš

tiesų yra, o pagal tai kaip mums atrodo, kad yra. Kiekvienas turim tam tikrus “savo tikrovės” akinius. Jei gimei katalikiškos religijos kultūroje, bet niekad reikšmingo požiūrio į tai neturėjai,

natūralu, kad suvokęs, jog reikia ieškoti dvasingumo, pirmiausiai eisi pas katalikų dvasininkus,

gal pradėsi lankytis mišiose, ar vedamose katechezėse. Taip pat dabartiniais laikais sparčiai

plinta ir yra palaikomos rytų religijos bei filosofijos. Suvokęs žmogus, kad nori ieškoti dvasingumo,

eina į kažką egzotiško, nes ir jo pažįstami galbūt panašiai rinkosi. Kad ir ką pasirinktų žmogus

dvasinis pasaulis yra veiksnus (turiu galvoje ne tik gerąją pusę). Įklimpęs į religiją (o gal net sektą),

jis gali eiti tolyn ir gilyn, turėti tą patį iliuzinį momentą, kaip priklausomybėse. Gaila, bet išsivaduoti

sunku. Po kažkurio laiko, dažnai ilgo laiko, giliai širdyje žmogus vėl  pajaučia tuštumą ir puikiai

žino, kad yra nelaimingas, bet pareiškęs aplinkiniams, kad surado “nušvitimo kelią”, “gyvenimo

laimę ir prasmę” jis negali atsitraukti ir taip lengvai paneigti to. Religija jį laiko “surištą”. Dažnai

tai reiškia tam tikrą statusą religinių vadovų atžvilgiu, o jei tapai švetiku - išlaikymą. Religija

padaro žmogų nelaisvą. Dvasinės praktikos, dažnai nekaltame pavidale (tokios kaip joga) paralyžuoja

žmogaus gyvenimą jam to net nesuprantant. Aptemdytomis akimis pamatyti tikrovę šiame

kraštutinume bus sunkiausia. Jei galvoji, kad turi santykį su Kūrėju, o iš tiesų ne, tai klausimas -

su kuo tu jį iš tiesų sukūrei? Kas ta dvasia, su kuria plaikai ryšį ir atiduodi širdį bei gyvenimą?

V - NIEKAS

Labai siaura kraštutinumo kategorija. Tai gali būti pavadinta “Nieko nereikia, kad būtum

laimingas” filosofija. Kaip anksčiau minėta į ją papulti gali perdegę žmonės nuo daiktų

vaikymosi, nuo intensyvios veiklos, ar jų gausos. Žmogus staiga sustoja ir klausia: “Ką

aš čia darau? Kam visa tai? Kodėl bėgu ir kur bėgu?”. Staiga viską meta, radikaliai visko

atsisako, dažnai radikaliai pakeičia savo mityba, išsivalo nuo daiktų “kuo mažiau, tuo geriau”.

Ir iš tiesų žmogus pasijunta laisvas, pasijunta labai gerai išsivadavęs iš daugybės rūpesčių,

įsipareigojimų, atsakomybių. Ypatingai vyrai. Ir jie gali komfortiškai įkristi į nieko neveikimo

ir nieko neturėjimo zoną. Moterys taip pat, tik jos ilgai taip neišbūna, jos visvien greitai grįšta

prie veiklos, dėl savo biologinių smegenų ypatumų. Mažas procentas žmonių čia įpuls. Paliečiau

šį kraštutinumą, nes jis kitoks, iš esmės arčiausiai to, ko ieškome. Jei žmogus išeina gyventi į

gamtą, jis yra nuolat apsuptas Dievo kūrinijos. Jis nevysto santykio su Kūrėju, bet patiria naują

laisvės jausmą. Nenoriu pasakyti, kad turime atsikratyti daiktų ar veiklų, kad atrastume santykį

su Kūrėju. Bet noriu pasakyti, kad atradę santykį turėdami veiklas ir daiktus, mes esame laisvi

nuo jų. Mes patiriam tikrą laisvės būseną apsupti gyvenimo ir daiktų, ta būsena panaši ir “nieko”

filosofijoje. Laisvumo būsena žymiai geresnė nei religinė euforija. Žmogus be raiščių ant akių,

gali greičiau išsiryškinti tikrąjį vaizdą, kas tas “Kažkas” yra.  

Kaip gi atiduoti savo širdį Kūrėjui? Arba širdies vietą, kurios niekas kitas negali užpildyti?

Nurimk ir pasakyk sau, kad tu tikrai trokšti užpildyti savo širdį. Patikėk vieninteliu dalyku - jei Dievas tave sukūrė, Jis tikrai žino tave ir ko tavo širdis trokšta. Užsidaryk savo kambaryje

ir kreipkis į Jį, paprašyk, kad Jis tau save apreikštų, neišeik iš kambario, neatidaryk niekam durų,

kad ir kas tau belstųsi, kol Jis tau neapsireikš. O kai tai įvyks, pasakyk ko trokšti ir atiduok jam

savo širdį. Tegul visos išankstinės nuostatos, religinės pažiūros pasilieka už durų, tarsi eitum susipažinti su žmogum, kurio niekada nematei. Tau iš tiesų gali sukliudyti užmegzti pažintį, jei iš anksto kažkas apie tą žmogų tau kalbėjo,

mėgino nupiešti jo charakterį, gal net blogas savybes. Tau einat į pažintį reikia nubraukti, ką girdėjai

iš kitų. Tas pats ir su Kūrėju. Palik už durų visa, ką yra tekę girdėti. Dievas nei iš tolo neprilygsta

religiniams piešiniams ir pasakoms apie Jį. Man praėjo nemažai laiko, kol visą išankstinį šlamštą

pratryniau iš savo galvos.

Dabar aš žinau, kad nuoširdžiai atsukta širdis į Dievą gaus atsakymą, kad Jis yra ir kas Jis yra.

Mums nereikia jokio tarpininko iš žmonių, kad turėtume tą ryšį, jokio ryšio aiškintojo. Mums tik

reikia brolių ir sesių pažinusių Kūrėją, kad vieni kitus sustiprintume savo džiaugsmu ir pasitikėjimu.

Reikia bičiulių, kurie pažįsta Kūrėją ilgiau, jie turi ką papasakoti apie savo patirtis.  Dievas daugybės

žmonių rankomis užrašė vientisą nuoseklią knygą (Bibliją) ir davė savo Dvasią mums gebančia

atskirti teisingus dalykus nuo neteisingų, kad neklaidžiotume ir niekas mūsų nesuklaidintų. Pasinaudok tuo, ką Jis tau suteikė ir tu džiaugsmingai gyvensi žemėje, kurią Jis tau ir tavo džiaugsmui sukūrė!

Aš nuolankiai pripažįstu, kad daug dalykų man yra nežinomi ir ieškau atsakymų. Esu alkana.

Tai ką užrašiau, tai nėra viskas, tai yra apibendrinimai mano sutiktų patirčių. Gali būti daug daugiau
kraštutinumų ir įvairių variantų, kaip žmogus užpildo savo širdį vėjais.

Asmeniškai žinau vieną dalyką, kuris nuo to momento, kai atradau santykius su Dievu, nepasikeitė.

Su  pagarba, iš širdies kreipiantis į Jėzų aš apsiverkiu, nes esu kiekvieną kartą paliesta. Ir nežinau

jokio kito vardo, kuris mane taip jaudintų, jau keturiolika metų (išskaičiavus vienus atkritimo metus).

Tai ne emocija. Emocijos greitai miršta. Mane sudrebina Jo meilė, gyvybė ir tikrumas, kurio nematau,

bet jaučiu veikimą. Linkiu tau to paties. Gyvenimas tai pasimėgavimas, tokia pirminė Jo mintis ir plano dalis. Dievas nori, kad tiek tu, tiek aš būtume laimingi ir užpildyti Juo. Ir dar daugiau - Dievas sukūrė materiją, Jis jos nesipūrto, nori, kad mes ją valdytume ir tuo pasidžiaugtume kartu su Juo. Sakysi: "Marija, kas tu tokia, kad kalbėtum už Dievą ir aiškintum, ko Jis nori?". Tai atsakau, kalbu ne už Jį, o apie Jį, nes jau šiek tiek susipažinau.

"Vagis ateina tik vogti, naikinti, žudyti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų" Jono 10,10